Klausimas, apie kurį niekaip nenustoju galvoti. Įtariu, kad galvojate ir jūs.

Iš galvos niekaip neišmetu jau prieš mėnesį skaityto straipsnio. The New York Times žurnalistas pakalbino X kartos žmones iš kūrybinių industrijų – režisierius, spaudos žurnalistus, reklamos agentūrų kūrybos vadovus, iliustratorius ir panašiai.

Įsivaizduojat, kokia įdomi buvo jų jaunystė?

Gyveni Niujorke. Kažką darai Harper’s Magazine. Leidi laiką tarp šaunių asmenybių, esi dalis romantiško kūrybinio proceso. Kava, burbonas, cigaretės. Žinai, kad iš savo darbo niekada netapsi milijonieriumi, bet tikrai užteks butui su paskola kur nors East Village. Tavo atlyginimas yra ok. Vadinasi, ateityje uždirbsi dar geriau. Ir staiga...

Straipsnis vadinasi The Gen X Career Meltdown. Yra skirtas tik mokantiems The New York Times prenumeratoriams, kaip visi geri dalykai šiais laikais.

Stop!

Ateina internetas, kuris iš pradžių atrodo per silpnas, kad išvis būtų verta į jį kreipti dėmesį.

(Pamenu, kai studijavau žurnalistiką, buvo pasiūlymų atlikti praktiką interneto portaluose, tai galvojau, kad jau geriau rašyčiau Pakruojo laikraščiui Auksinė varpa – tokie silpni ir neįdomūs anais laikais atrodė portalai).

Čia jeigu netyčia netikit, kad egzistavo toks laikraštis. Jis ne tik egzistavo, bet ir toliau egzistuoja. Life Magazine nebėra. Užtat yra Auksinė varpa!

Tada ateina socialiniai tinklai ir influenceriai. Per naktį nusiurbia didelę dalį reklamos pinigų.

Internetas kaip medija auga ir visus taip prišeria šūdu, kad jie, visiškai sotūs, atsisako mokėti už bet kokį kitą turinį.

(Per mano kūrybinio rašymo seminarus vis kas nors paklausia, kodėl tokios melagingos portalų antraštės. Atsakau klausimu: o kada paskutinį kartą mokėjote už žiniasklaidą? Keista, kad ne visiems pavyksta šituos du elementus suvest į vieną tašką).

Tada ateina AI.

Tada…

(uch, kaip netikėta!)