Tekstas, parašytas todėl, kad reikėjo parašyti tekstą

Kodėl dingau iš socialinių tinklų ir ką per tą laiką nuveikiau.

Tekstas, parašytas todėl, kad reikėjo parašyti tekstą.

Man daug tekstų Substacke tokie atrodo. Jau nekalbu apie portalus.

Buvo laikas, kai privalėjau parašyti mažiausiai penkis nuomonės straipsnius per mėnesį – jų laukė du žurnalai ir populiarus kavinių tinklas. Sykį, vaikščiodama palei Nerį, pagavau save mąstančią:

Velnias, kokią čia dar problemą radus? Prie ko čia dar prisikabinus?

Neturėjimą, ką pasakyti, užuodžiu iš tolo. Skaitydama visu kūnu jaučiu, kaip autorius nėrėsi iš kailio, ir mintyse siunčiu jam palaikymą.

Na, reikėjo parašyti, toks gyvenimas ir niekur nesidėsi. Todėl radai dar vieną spuogelį ir nusprendei jį pakrapštyt. Sugalvojai dar vieną problemytę, kurią atseit išsprendei („Matcha ryte pakeitė mano gyvenimą“). Prisikabinai prie mažmožio, su kuriuo kiti neva turėtų tapatintis („Mama per riebiai gamina, o trauktinės padauginęs tėvas sužadėtiniui dalino sekso patarimus“).

Dabar sustokit, štai ką pasakysiu:

(čia pagal Substacko logiką turėtų būti paywall, bet paimsiu ir neuždėsiu)

Kartais ima rodytis, kad mes, milenialsai, nesame tiek jautrūs ir pažeidžiami, kiek atrodome iš viešosios erdvės turinio, kartais gimusio tik todėl, kad reikėjo kažką pasakyti.

Instagrame reikėjo kažkuo pasiskųsti.

Facebooke reikėjo pasipiktinti.

Substacke reikėjo atsiverti.

Ir taip pamažu susiformavo viešasis diskursas, tik iš dalies atitinkantis realybę, tačiau pamažu įsismelkęs į mūsų psichiką ir privertęs patikėti, kad kiekvienas darbas veda į perdegimą, kad griežtesnę pastabą ištarusi draugė yra toksiška, o vaiko auginimas prilygsta kosminės stoties paleidimui.

Kai kurie tekstai rašomi žaidžiant psichologinį žaidimą: „Aš parodysiu, kur tau turėtų skaudėti, ir tu pamažu tą skausmą pajausi“. Tai yra mokslo pripažintas būdas priversti skaitytoją jausti ryšį su tuo, kas parašyta. Anksčiau šio triuko imdavosi rašytojai, žurnalistai ir rinkodaristai, dabar – beveik visi turintys telefoną ir socialinių tinklų paskyras.

Taigi, to, ką skaitome internete, nereikėtų priimti pernelyg rimtai – nes gali būti, kad autoriui tiesiog reikėjo kažką parašyti, ir jis parašė – tik tiek!

Disclaimer: ne visi tekstai tokie!

In my early 20s tapau populiaraus portalo vyriausia redaktore. Skamba fantastiškai, bet