Ypatinga FLOW būsena, kai laikas išnyksta ir kūryba liejasi savaime. Kaip ją pasiekti? (I dalis)

2 savaitės be interneto, 50 puodelių kavos, 70 cigarečių ir momentas, kai patyriau ekstazę.

Žinote tą pasakišką jausmą, kai staiga susiveda galai? Man ką tik taip nutiko. Tema, apie kurią priešokiais mąsčiau gerą dešimtmetį, paėmė ir susidėliojo – lyg ant baltos sienos būčiau šliūkštelėjusi dažų ir ten išvydusi Kristaus atvaizdą.

Taigi, toji tema.

Kodėl kartais šitaip lengva kurti? Kodėl vieną dieną galiu be didelių pastangų parašyti kelis puslapius teksto ir pati nustebti, koks jis geras, o kitą sėdžiu prie tuščio lapo ir niekas nesigauna?

Darbo stalas tas pats, kompiuteris veikia puikiai, kambario temperatūra, kaip visada – tobuli 22 laipsniai. Lygiai taip kaip vakar sportavau, gerai pavalgiau, neprisidėjo jokių papildomų rūpesčių, išsimiegojau ir man tikrai ne PMS. Visos išorinės sąlygos – idealios, bet valandos bėga, frustracija pučiasi, kol ima atrodyti, kad tuoj susprogs galva.

Viskas. Šiandien aš pralaimėjau, einu nuo kompiuterio.

Žinau, kad ne viena su šiuo klausimu susiduriu.

Mano kūrybinio rašymo seminarų dalyviai susitikimų pabaigoje dažnai klausia apie rašymo įpročius. Kiek rašyti? Kada rašyti? Ar geriau rytais ar vakarais? Gal kokį pomidoro metodą taikyti? Gal geriau ne namuose, o kavinėje? Ne kompiuteriu, o ranka? Gal kokios meditacinės muzikos paklausyti? O jūs pildote ryto puslapius?

Po novelių rinkinio „Kūnai“, kuris gal pasirodė šiek tiek nurauta knyga, manęs vis klausdavo, ar rašydama ko nors išgeriu. Nuoširdžiai atsakydavau, kad